Kelionė į Taishan kalną (2 dalis)

Iš Qufu, tuo pačiu taksi, kuris mus vežiojo po miestą, nuvažiavome Taian miestą. Truputi paklaidžiojome po miestą, papietavome restorane – skanu, bet vėl per daug. Tada užsukome į kelis viešbučius, merginos mus su Laurynu palikdavo toliau nuo viešbučio, kad būtų lengviau derėtis.

Apsistojome tame pačiame viešbutyje, prie kurio mus išleido taksi. Pamiegojome nuo 18 iki 23h. Žygio tikslas – sutikti saulėtekį ant kalno viršūnės. Iš viešbučio pajudėjome puse pirmos. Nuvažiavome į kalno papėdę, ten dirbo kelios prekyvietės ir pamatėme nueinančią nedidelę grupę žmonių. Bilietai į kalną brangūs – 125 juaniai, studentams – 60. Kopimą į kalną pradėjome lygiai 1:00. Kopėme laiptai, pasišviesdami žibintuvėliais.  Kai kur ant pakopų stovėjo Budos statulėlės, šalia čiurleno kalnų upelis. Praeidavome budistų šventyklas, akmenis ir vartus su hieroglifais. Dažnai prireikdavo ir pailsėti.

Kylant aukštyn pradėjo daugėti žmonių, vienus pasivydavome mes, kiti pasivydavo mus. Artėjant prie viršūnės atrodė, kad jau eina visa minia. Išsiskyrėme, Laurynas ėjo su Jian Ling, o aš nuskubėjau į priekį su Xu Han. Daugėjo prekyviečių ir užkandinių, bei vietų, kuriose galima išsinuomuoti šiltą paltą.
Laiptai vis statėjo, dažnai sustodavome pailsėti. Žiūrėjome į žvaigždes, kurios buvo labai ryškios ir jų matėsi labai daug.

Netoli viršūnės sustojome užkasti. Greitai paruošiami makaronai kainavo kelis kartus daugiau, negu kainuotų kalno papėdėje, nes visas prekes į kalną ant savo pečių užneša darbininkai. Leisdamiesi matėme kelias jų grupes, labai sunkus darbas, mums su lengvomis kuprinėmis buvo sunku, o jie nešė sunkų krovinį.

Pavalgius mus pasivijo Laurynas su Jian Ling. Kartu užlipome į kalno viršūnę, bet vėl pasimetėme, nes buvo labai daug žmonių. Vietą, tinkamą saulėtekio stebėjimui, suradome lygiai 6:00. Saulė pasirodė po 5 minučių. Fotografavomės. Ant kalno buvo tūkstančiai žmonių.Aplinkui daug žemesnių viršūnių, vaizdas daug įspūdingesnis, negu prie Didžiosios kinų sienos. Kalno aukštis – apie 1540 metrų virš jūros lygio. Apačioje esančio miesto nesimatė, atrodė, kad esame virš šviesios jūros. Tikriausiai toks efektas susidarė dėl smogo. Xu Han sakė, kad mums pasisekė, kad pavyko išvysti saulėtekį, kiti žmonės lipa net po 7-8 kartus, nes dažniausiai būna apsiniaukę.

Pasižvalgę ant kalno viršaus, pradėjome leistis. Praėjome budistų šventyklą, kurios didelėje krosnyje buvo deginamos smilkalų lazdos. Nusileidimas lynų keliu vagonėliais pasirodė labai brangus, tai nusileidom iki 70% kalno aukščio. Nuo tos vietos jau važiavo autobusai.

Grįžome į viešbutį, ten sužinojome, kad autobusas į Beijingą išvažiuoja po pusvalandžio. Išskubėjome į autobusų stotį, ten atsisveikinome su Xu Han. Mes važiavome į Beijingą, o jai reikėjo namo į Jinaną.

Autobusu į Beijingą važiavome 6 valandas. Daugiau jokių nuotykių nebuvo. Nustebino tik tai, kad autobusui sustojus pusvalandžio pertraukai, visi keleiviai buvo išlaipinti iš autobuso, o grįžę susėdo į savo ankstesnes vietas, nekovodami dėl geresnių. Kadangi autobuse buvo daugiau keleivių negu sėdimų vietų, kitiems ant praėjimo buvo pastatytos sulankstomos kėdutės.

Lipimas į Taishan kalną buvo pats didžiausias mano nuotykis Kinijoje, o gal ir per visą gyvenimą. Ne tiek ir daug esu keliavęs.

Aš su Xu Han tekant saulei

Kalnai

Tai tik nedidelė kelio dalis

Tags: WMSG