Trečiadienio ryte žaidėme prieš Japoniją (Satoshi Hiraoka 8d ir Yuriko Hiraoka 5d), pasidavėme vidury partijos.
Paskutinę partiją žaidėme prieš Vengriją(Tibor Pocsai 5d ir Rita Pocsai 4d), pralaimėjome tik 8.5 taškais. Žaidimas buvo labai taikus, vengrams tokios pergalės užteko.
Lietuva - Vengrija
Antradienio vakare, su olandais apsilankėme go mokykloje, kurią mums pristatė kaip Haidian District Weiqi Institute. Mokykla įsikūrusi viršutiniame (penktame) pastato aukšte. Praėjimai tokie žemi, kad reikia eiti gerokai pasilenkus.
Apžiūrėjome 5 klases. Visose sėdėjo kokių 8 metų vaikai. Pradedančiųjų klasėje sėdėjo 10-5k lygio žaidėjai, keliose kitose 1-2d. Nesu tikras kokie buvo stipriausi. Užsiėmimai vyksta 2-3 per savaitę, 1d lygį mokiniai pasiekia per 1-2 metus. Visas mokymas trunka 5 metus. Tada vaikai jau gali bandyti tapti profesionalais. Arba užsiimti kitais dalykais. Visi mokytojai yra 5d lygio.
Perėjome per patalpą, kurioje sėdėjo suaugę žmonės. Tai mokinių tėvai, kurie laukia savo vaikų. Kai kuriems jų reikia grįžti labai toli.
Apžiūrėjus visas klases, mums pasiūlė sužaisti su mokiniais. Žaidžiau prieš 2d, be forų. Žaidimas vyko gana taikiai, bet matėsi, kad kinas yra stipresnis ir skirtumas nuolat didėjo. Norėjau sužaisti iki galo, kad paaiškėtų tikslus skirtumas, bet visi jau baigė žaisti ir ėjo iš klasės, tai pasidaviau. Beveik visi olandai buvo stipresni, ir dar norint buvo galima žaisti su foromis, tai galutinis rezultatas 8:4 mūsų naudai.
Dar užsukome į mokyklos parduotuvę, apžiūrėjome ten esančius go komplektus ir knygas. Nieko nepirkau. Iš teorinių knygų – jokios naudos, nes parašytos hieroglifais, o uždavinių ir profesionalų partijų kuriuos turiu kompiuteryje man užteks dar daugeliui metų (reiktų netinginiauti ir dažniau juos panagrinėti).
Go mokykla
Visai nedaug pralošiau
Šiandien žaidėm prieš Olandiją (Willem Koenraad Pomstra 5d ir Karen Pleit 1k) – pralošėm apie 40 taškų.
O vienintelę partiją, kurią turėjom laimėti – prieš Slovakiją (Rudolf Krusina 2d ir Monika Cernikova 10k) pralošėm 3.5 taško.
Mūsų partijų per Pandanet netransliavo. Tik šiandien apsižiūrėjau, kad transliuojama tik pusė partijų. Vakar abi partijas žaidėme toje pusėje, kurią transliavo, o šiandien – kitoje.
Iš Qufu, tuo pačiu taksi, kuris mus vežiojo po miestą, nuvažiavome Taian miestą. Truputi paklaidžiojome po miestą, papietavome restorane – skanu, bet vėl per daug. Tada užsukome į kelis viešbučius, merginos mus su Laurynu palikdavo toliau nuo viešbučio, kad būtų lengviau derėtis.
Apsistojome tame pačiame viešbutyje, prie kurio mus išleido taksi. Pamiegojome nuo 18 iki 23h. Žygio tikslas – sutikti saulėtekį ant kalno viršūnės. Iš viešbučio pajudėjome puse pirmos. Nuvažiavome į kalno papėdę, ten dirbo kelios prekyvietės ir pamatėme nueinančią nedidelę grupę žmonių. Bilietai į kalną brangūs – 125 juaniai, studentams – 60. Kopimą į kalną pradėjome lygiai 1:00. Kopėme laiptai, pasišviesdami žibintuvėliais. Kai kur ant pakopų stovėjo Budos statulėlės, šalia čiurleno kalnų upelis. Praeidavome budistų šventyklas, akmenis ir vartus su hieroglifais. Dažnai prireikdavo ir pailsėti.
Kylant aukštyn pradėjo daugėti žmonių, vienus pasivydavome mes, kiti pasivydavo mus. Artėjant prie viršūnės atrodė, kad jau eina visa minia. Išsiskyrėme, Laurynas ėjo su Jian Ling, o aš nuskubėjau į priekį su Xu Han. Daugėjo prekyviečių ir užkandinių, bei vietų, kuriose galima išsinuomuoti šiltą paltą.
Laiptai vis statėjo, dažnai sustodavome pailsėti. Žiūrėjome į žvaigždes, kurios buvo labai ryškios ir jų matėsi labai daug.
Netoli viršūnės sustojome užkasti. Greitai paruošiami makaronai kainavo kelis kartus daugiau, negu kainuotų kalno papėdėje, nes visas prekes į kalną ant savo pečių užneša darbininkai. Leisdamiesi matėme kelias jų grupes, labai sunkus darbas, mums su lengvomis kuprinėmis buvo sunku, o jie nešė sunkų krovinį.
Pavalgius mus pasivijo Laurynas su Jian Ling. Kartu užlipome į kalno viršūnę, bet vėl pasimetėme, nes buvo labai daug žmonių. Vietą, tinkamą saulėtekio stebėjimui, suradome lygiai 6:00. Saulė pasirodė po 5 minučių. Fotografavomės. Ant kalno buvo tūkstančiai žmonių.Aplinkui daug žemesnių viršūnių, vaizdas daug įspūdingesnis, negu prie Didžiosios kinų sienos. Kalno aukštis – apie 1540 metrų virš jūros lygio. Apačioje esančio miesto nesimatė, atrodė, kad esame virš šviesios jūros. Tikriausiai toks efektas susidarė dėl smogo. Xu Han sakė, kad mums pasisekė, kad pavyko išvysti saulėtekį, kiti žmonės lipa net po 7-8 kartus, nes dažniausiai būna apsiniaukę.
Pasižvalgę ant kalno viršaus, pradėjome leistis. Praėjome budistų šventyklą, kurios didelėje krosnyje buvo deginamos smilkalų lazdos. Nusileidimas lynų keliu vagonėliais pasirodė labai brangus, tai nusileidom iki 70% kalno aukščio. Nuo tos vietos jau važiavo autobusai.
Grįžome į viešbutį, ten sužinojome, kad autobusas į Beijingą išvažiuoja po pusvalandžio. Išskubėjome į autobusų stotį, ten atsisveikinome su Xu Han. Mes važiavome į Beijingą, o jai reikėjo namo į Jinaną.
Autobusu į Beijingą važiavome 6 valandas. Daugiau jokių nuotykių nebuvo. Nustebino tik tai, kad autobusui sustojus pusvalandžio pertraukai, visi keleiviai buvo išlaipinti iš autobuso, o grįžę susėdo į savo ankstesnes vietas, nekovodami dėl geresnių. Kadangi autobuse buvo daugiau keleivių negu sėdimų vietų, kitiems ant praėjimo buvo pastatytos sulankstomos kėdutės.
Lipimas į Taishan kalną buvo pats didžiausias mano nuotykis Kinijoje, o gal ir per visą gyvenimą. Ne tiek ir daug esu keliavęs.
Aš su Xu Han tekant saulei
Kalnai
Tai tik nedidelė kelio dalis
Esu labai dėkingas Laurynui, Jian Ling ir Xu Han už įdomiausią patyrimą Kinijoje. O taip pat labai atsiprašau Laimos, kad nepasidomėjau renginių tvarkaraščiu ir pražiopsojau porinio go atidarymo renginius.
Penktadienio vakare, gryžę nuo Didžiosios sienos, susikrovėme kuprines ir atsisveikinome su Andriumi, Donatu ir Marija, kurie ruošėsi išskristi į Lietuvą šeštadienį. Su Laurynu taksi nuvažiavome iki Jian Ling bendrabučio, tada visi trys nuvažiavom metro į Beijingo geležinkelio stotį. Traukinys į Jinan(Džinanas) pajudėjo apie 23:30, važiavom sėdimam vagone, tai pailsėti nelabai pavyko.
Jinan – Šandongo provincijos sostinė, į pietus nuo Beijingo. Į Jinan atvykome maždaug 5:30, pėsčiomis apsukome ratą aplink kvartalą, ieškodami kur papusryčiauti. Veikė daug greito maisto restoranų. Užsukome į California Beef Noodle King U.S.A., kuris neturi nieko bendro nei su Kalifornija, nei su JAV. Meniu kiniškas greitas maistas – makaronai su jautieną ir visokiais kitokiais priedais.
Kadangi nepavyko užmegzti ryšio su Xu Han(tada dar nežinojau su kuo mes turime susitikti), papusryčiavę patraukėme didžiausią miesto parką. Jau buvo prašvitę. Oras labai užterštas. Pėsčiomis paėjome kokį kilometrą, o likusią dalį nuvažiavome autobusu. Gerai, kad turėjome Jian Ling, mieste beveik visi užrašai tik kinų hieroglifais, niekas angliškai nekalba, užsieniečiui būtų neįmanoma susigaudyti.
Įėjimas į parką – 30 juanių (apie 10 litų) vienam žmogui. Parkas didelis ir gražus, ant ežero kranto, kitame krante taip pat matosi medžiai ir tradiciniai kinų pastatai. Nustebino daugybė sportuojančiu kinų. Jie spardė kamuoliuką su plunksnomis, žaidė badmintoną ar atliko įvairius grupinius ir individualius pratimus. Pamačiau, kaip atrodo eilėraščiai iš vandens. Perėję pusę parko gavome žinutę, kad turime paskubėti, tai likusią dalį perėjome paskubomis. Nuvažiavę į autobusų stotį susitikome su Xu Han, greitai nusipirkome bilietus į Qufu ir sėdome į autobusą.
Kelionė į Qufu užtruko dvi su puse ar tris valandas. Qufu – gimtasis Konfucijaus miestas. Apsilankėme Konfucijaus muziejuje. Didžiulis, prieš penkerius metus pastatytas pastatas, aplink jį parkelis su statulomis ir kanalais. Muziejuje eksponuojami įvairūs meno kūriniai su Konficijumi, senoviniai daiktai, Žymių Kinijos žmonių galerija, ir apdulkėjusi salė, kurioje po stiklų gulėjo daugybė metalinių lentelių prarašytų kiniškais hieroglifais. Nesuprantant hieroglifų ir ypatingai nesidomint Kinijos istorija nuobodu. Tikriausiai todėl pastatas buvo beveik visiškai tuščias. Į Konfucijaus šventyklą nėjome – brangu ir nuobodu (tik nereikia mėtyti akmenų). Užsukome į Konfucijaus šeimos rūmus. Irgi nieko ypatingo. Mažai įdomybių ir daug prekystalių.
Mankšta su kardais
Vandens eilėraščiai
Konfucijus, Xu Han ir Jian Ling
Copyright © 2024 Čia priėjo Naktibalda. All Rights Reserved.
Theme by Lorelei Web Design.
